Žiūriu į tave ir negaliu patikėti, kad lūpos, kurių tariamus žodžius gėriau tarsi vandenį ištroškęs piligrimas, dabar spjaudosi ugnimi. Tiesiu į tave rankas, o tu piktai juokiesi ir bandai nukirsti man pirštus aštriu kalaviju… Aš ne karžygė ir kalavijo greičiausiai nepakelčiau, todėl tvirtai sugniaužiu savo ilgos suknelės klostes ir bėgu, retkarčiais atsigręždama pasižiūrėti, ar nesiveji.  O tu vejiesi. Sėdi ant plienu kaustyto žirgo ir garsiai juokiesi, o tavo tarnai bėga iš paskos, gabendami didelius ir pavojingus ginklus. Baimės nejaučiu, tik nenoriu būti sužeista. Seniai jaučiau, kad rūmuose prieš mane rengi sąmokslą, todėl apverkti išdavystę turėjau ilgus mėnesius. Dabar raudai laiko nebėra… Mano pėdos šlapios nuo žolės ir sustingusios nuo vakaro vėsos, jaučiu, kad pradedu bėgti nebe taip greitai ir galiausiai krentu veidu žemyn. Negaliu įkvėpti, nes atrodo, kad plaučiuose būtų ne oras, o begalybė adatų… O tavo žirgo kanopų dunksėjimas darosi vis stipresnis ir aiškesnis. Bandau pasikelti, tačiau jėgų užtenka tik atsiversti ant nugaros. Tu jau prie pat. Nulipi nuo žirgo, iškeli kalaviją virš manęs. Noriu pažvelgti tau į akis. Pamatyti nors lašelį skausmo ar liūdesio, kad prieš mirtį galėčiau pateisinti tokį žiaurių elgesį su manim. Suprasti, kodėl visam miestui atskleidei mano paslaptis ir dar melavai. Tačiau vienintelis dalykas tavo akyse – panieka ir piktdžiuga. Atloši galvą, piktai nusijuoki ir užsimoji…
Bet ašmenys manęs taip ir nepaliečia. Tavo patikėtinis, tavo ginklanešys paleidžia strėlę tau į dešinę plaštaką ir ginklas nusvyra. Dabar tavo veidas pasidaro pažįstamas. Tas pats liūdesys. Tas pats sumišimas. Išgąstis. Viskas tas pats, ką mačiau savo veidrodžio atspindyje, kai sužinojau, kad išdavei mane…

Gali vadinti tai dievo ranka. Gali vadinti tai karma.

…Suklumpi prie manęs, šnibždi kažką į ausį ir prašai paguodos. Pasakoji, koks blogas tau buvo miestas ir kaip miestiečiai tave skriaudė. Apžvelgiu susirinkusius išsigandusius žmones. Tavo ginklanešys ištiesia man ranką ir padeda atskelti. Atleisk, bet į miestą šįkart grįšiu be tavęs…

Vieniši dailininkai

Taip seniai čia rašiau, kad net slaptažodį pamiršau… Gal ir gerai, nes tai reiškia, kad jau ilgokai nesijaučiau prastai tame lygyje, kai savo skausmą ir kartėlį norisi užkoduoti raidėmis.

Vis kartoju sau kartą išgirstą docento E. Laurinaičio frazę, jog tam, kad būtum geras psichologas, neprivalai būti geras žmogus. Ir gal kada nors tuo patikės ne tik mano protas, bet ir širdis, nors kol kas tai vyksta sunkiai. Nes net tada, kai aplinkiniams reikėtų gerokai išspardyti užpakalius, aš vis dar galvoju apie jų motyvus ir kažkodėl bandau pateisinti sumautai netikusį jų elgesį. Tokiais atvejais pradedu ilgėtis savo paaugliško cinizmo ir aštraus liežuvio bei gebėjimo savo pykti pilti į išorę, o ne tyliai įsiurbti į save…

Svarstau, kada tiksliai nusprendžiau būti gera ir nuoširdi tam piktam pasauliui. Galbūt po to, kai supratau, kad filmai meluoja ir vargu bau, ar iš tiesų kas nors norės pastebėti šilumą ir meilę po purvo ir metalo kauke. Kita vertus, užduodu sau klausimą… Ar atsikračiusi blogos mergiūkštės, neprisiėmiau kito, pelenės, vaidmens, tikėdamasi, jog, kaip pasakoje, ir man bus atlyginta krištoliniais bateliais ir pagaliau tapsiu princese? Matyt, visas gyvenimas ir yra vaidmenų ir kaukių jiems atlikti rinkimasis. Vieniems vaidmenis primeta kiti, šie juos priima ir sėkmingai vaidina visą gyvenimą. Kitiems gi tenka savo vaidmenis kurti patiems, bandyti, derinti, stebėti, ar kiti sutinka su tavo pasirinktuoju, ir jei ne – kurti iš naujo.

O jei gyvenimas – tai vienas ir vienintelis tavo lapas, ant kurio gali tapyti, tik dažų turi daug ir įvairių? Kaip tuomet yra su tais, kuriems ne iš pirmo karto pavyksta susikurti tinkamą vaidmenį? Nes juk dažų nenutrinsi su trintuku. Gali tik bandyt piešti ant viršaus… Antras bandymas dar ne toks baisus, bet penktas, dešimtas, dvidešimtas… Kuo toliau maišosi spalvos, tuo purvinesnis tampa paveikslas…  Tai kaipgi, dar kartą klausiu, yra su tais, kuriems ne iš pirmo karto pavyksta? Jei prieš tapant jiems niekas nenubraižo kontūrų ir nepasako, kokios turėtų būti spalvos? Jei niekas nenori jiems padėti ir dar lyg tyčia vis atmeta tai, kas jau yra drobėje? Ar jie galės pagaliau nutapyti šviesų ir skaidrų paveikslą? Ar galės jie pagaliau susikurti tokį vaidmenį, kurį atlikdami nesijaustų, lyg pagyvenusios paleistuvės?

Nežudyk tyla…

Ką tik po Apocalypticos koncerto. Viskas buvo ne taip – nejaučiau svaiginančio įkarčio ir “išsitaškymo” troškulio. Trūko to besielio pykčio, kuris verčia “išsikrauti”… Keistas, be galo keistas jausmas, kai esi trokštamo žmogaus glėbyje ir nėra spragos, kurią anksčiau užpildydavo muzika. Šįkart ji ne skverbėsi į širdį, o tarsi brangūs ir kokybiški dažai buvo tepama tam, kad viskas tiesiog atrodytų dar geriau…
O gal tiesiog suaugau… Buvo žymiai įdomiau stebėti įsikarščiavusius muzikantus ir įaudrintą publiką, nei pačiai pasiduoti jų hipnozei. Nebuvau masės dalis ir viską stebėjau iš šalies, kaip žiūri pagyvenę žmonės į kvailiojantį jaunimą – su šypsena, draugišku pavydu ir žinojimu, kad nebebus taip, kaip buvo “tada”.
Nepasikeitė tik viena. Visuomet po koncertų mano akyse kaupiasi ašaros. Šįvakar, skambant paskutiniam akordams, pajutau akyse karštį. Kolonėlių vibracija visą laiką virpino mano akis ir mačiau šviesą, o pabaigoje ji tapo dar ryškesnė. Širdis tarsi ėmė plakti tuo pačiu ritmu, kuriuo buvo trankomi būgnai (ar žodis “trankomi” tinkamas šiuo atveju?)… Dar ir dabar noriu verkti. Šį jausmą įsivaizduoju taip, lyg muzika pajudintų pačius giliausius žemės/sielos sluoksnius ir jos paviršiuje prasidėtų drebėjimas. Taip kyla nauji ir nyksta senieji kalnai…

Kas aš būčiau be muzikos? Kaip atrodytų mano vidus? Tyla tarsi sieros rūgštis išgraužtų viską, tapčiau tuščia ir nykiai skausminga, kol galiausiai nuo to skausmo… Bet taip nėra. Meldžiuosi, kad ir nebūtų, nes vien nuo tokios minties pradeda skaudėti ten, kur įsimylėjus skraido drugeliai.
Žinoma, galima teigti, jog tyla verčia mąstyti ir atsigręžti į tikrąjį save bei savo egzistenciją. Bet tegu ją garbina filosofai. Man nuo tylos skauda. Labai. Skauda, kai nebegirdžiu nei muzikos, nei žodžių. Ir košmaruose manęs nesivaiko “blogiečiai” su kirviais rankose, o tiesiog žmonės nebekalba.
Prašau, nežudyk tyla…

Siek…

Jei kažko nori, sieki ir nepasieki, o galiausiai atsisakai siekiamybės… Ką tai rodo? Jog esi silpnas ir tiesiog negali? Nelemta? O gal kaip tik esi stiprus ir drąsus, nes tik tokie gali prisipažinti sau ir kitiems, jog nėra visagaliai…

Kodėl filmai nuolat rodo, kokie yra superherojai, supergražuolės, etc., bet nemoko gyventi ant žemės? Kodėl televizoriuje gražūs žmonės turi tobulas kūno proporcijas ir veido bruožus? Kodėl jie gražūs ne dėl to, jog visą dieną kaip darbiniai arkliai aria darbe, o po to dar sugeba būti dėmesingi vieni kitiems? Kodėl visi tai mato, žino ir kartoja kalbėdami viešumoje, bet mums į galvas vis tiek kala tą patį?

Žinoma, natūralu, jog per dieną prisižiūrėję banalių įvykių, norime atsipalaiduoti ir pagaliau išvysti kažką gražaus ir spalvingo. Bet ar gali būti gražu tai, kas nėra tikra? Ar tai, kas yra tikra, mes, sudarkytu suvokimu, vis dar matome kaip grožį?

Projekcija

Pastaruoju metu mėgstu kartoti, kad ne viskas yra taip gera ir tobula, kaip mes kartais įsivaizduojam. Pavyzdys: tau patinka mergina. Ji tobulai atitinka tavo merginos idealą – aukšta, liekna, turi ilgus juodus plaukus, gražią šypseną ir t.t. ir t.t… Ji juokiasi iš tavo pokštų ir yra be galo miela. Tau su ja gera, nors dažnai nesupranti, kodėl. Tiesa, jai nelabai patinka tavo klausoma muzika. Be to, ji baisiai pavydi, nors buvai sau prisižadėjęs, jog su bet kuo nesusidėsi – ji privalo klausytis šokių muzikos ir suprasti, jog kol jauni – visi galime “eiti į kairę”… Nepaisant sau duotų pažadų, tu vis tiek stengiesi neišleisti jos iš rankų, nes… na, ji tiesiog tobula.

Kartais taip pavargstame beieškodami savo nustatytus standartus atitinkančio žmogaus, jog galiausiai pamatę tą, kuris iš pirmo žvilgsnio galėtų toks būti, net nesusimąstę suteikiame jam visas taip trokštamas savybes, pasineriame į pačių sukurtą jausmų pasaulį ir maudomės jame, kol suprantame, jog viskas yra visiškai atvirkščiai… Tada bandom teisintis ir teisinti savo “išrinktąjį”. Tai žmogiška. Bet ar tikrai taip humaniška mylėti žmogų už tai, koks jis iš tiesų nėra?

Norėčiau išmokti nebeprojektuoti taip trokštamų savybių į kitus žmones. Tai verčia juos nusivilti, kai supranta, kas iš tiesų įvyko…

Princai

Kitaip, nei nuolat teigia knygos ir holivudiniai filmai, pasakų princai anaiptol nėra joks gėris. Žinai, kodėl? Nes su princu nė viena mergina nepasijus tikra princese… Galimi du variantai – arba princesė virs Pelene, vargšele, kuri susižavėjusi savo “mylimuoju” bučiuos jam kojas ir nešios jį savo gležnomis rankomis, arba kils karas tarp dviejų aikštingų mėlyno kraujo nešiotojų. Nė vienas nenusileis ir karas gražiuoju nesibaigs…

Taigi, atverkit vartus karalystės vargšams ir elgetoms!

Hunter

Galime būti užkietėję racionalistai ir teigti, jog protas žmogaus gyvenime yra pats svarbiausias. Tačiau niekas dar nesugebėjo neginčijamai įrodyti, jog tas pats “žmogus” nėra nors sąmoningai protaujanti, tačiau nuolat instinktų valdoma būtybė. Juk kiekvienas iš mūsų, užplūdus bet kokioms aistroms, galime jas racionalizuoti, paaiškinti taip, jog tai atrodytų lyg mūsų rimtas ir apgalvotas žingsnis…

Ne visada lengva atsiriboti nuo kai kurių, pačios visuomenės primestų, savigynos būdų. Iš pat pradžių gali atrodyti, jog jie net nėra naudojami, bet savistaba daro stebuklus, nors ne visus juos norisi aprašyti pasakų knygose.

Negaliu pakęsti savo “medžiokliško instinkto”. Neturiu omenyje vien žmonių medžioklės… Bet tikriausiai ją pastebėti lengviausia Tikslo siekimas visada įdomesnis, nei pats rezultatas, juolab, jog ir pastarasis dažnai neatitinka lūkesčių. Čia kyla kita problema – nepasitenkinimas tuo, ką turi bei nuolatinis idealo siekimas… Pernelyg didelių idealistų nemėgsta niekas – nei aplinkiniai, nei jie patys savęs. O kas gi gali mėgti dirbtinai kildinamas problemas – užtenka ir natūralių.

Ir visgi, aš vis dar nemėgstu savo medžiokliško instinkto. Kartais guodžiuosi, jog ir pagal zodiaką esu plėšrus padaras, tačiau dažniausiai tai neveikia